1942 metai: Europa liepsnoja, skęsta kraujyje. Šveicarijoje taip pat veikia tamsios jėgos. Mėsininkų mieste Pėjerne, „besivartančiame tuštybėje ir taukuose“, bedarbystė kursto pagiežą ir įsisenėjusią neapykantą žydams. Aplink vietinį „gauleiterį“ ir pastorių be parapijos telkiasi bukakakčiai revanšistai, susižavėję vokišku vyriškumu. Jie trokšta kraujo. Jiems reikia aukos. Dėl pavyzdžio.

„Gorgijas“ – tiesioginis, draminis dialogas. Jo turinys yra ne perpasakotas Sokrato, o „suvaidintas“ penkių personažų. Gorgijo meno prigimtį ištirti užsimojusį Sokratą palydi ir pokalbyje trumpai dalyvauja jo bičiulis bei sekėjas Chairefontas. Retorių stovyklą gina pats Gorgijas, jo jaunesnis mokinys Polas ir dar vienas Gorgijo gerbėjas, atėnietis Kaliklis.

Dėl ko reikia labiau nerimauti – dėl infliacijos ar dėl defliacijos? Kokios bus ilgalaikės fiskalinio skatinimo politikos, pasekmės? Kokia bus anglosaksiškojo kapitalizmo, kurio nevaržo laisvoji rinka, ateitis? Ar 2009 metų krizė žymi Amerikos imperijos pabaigą ir Kinijos bei kitų augančių ekonomikų iškilimą?

Jordano Getikos pasakojimas ne kartą buvo panaudotas siekiant vienokių ar kitokių politinių tikslų. XV a. Romos imperiją „sugriovusių“ gotų įpėdiniais sugalvojo būti švedai ir iš to nusikalė savo nacionalinį pasididžiavimą. Jordano minimose gotų teritorijose savo Lebensraumą regėjo nacionalsocializmo laikų vokiečiai.

Tai naujas papildytas leidimas!

Leidinio tema turėtų sudominti platų skaitytojų ratą, visus mėgėjiškai ir profesionaliai besidominčius gyvensenos kultūra, ypač – išvaizdos mada, stilingumu, naujovėmis ir veiklos organizavimu prabangos bei mados sektoriuose.

„Mykolo Kleopo Oginskio, praeityje aukšto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dignitoriaus, antroji žmona Marija de Neri Oginskienė buvo labai graži, žavinga, neeilinio proto, išskirtinio apsukrumo ir sumanumo moteris.

Wilde’o „Salomė“ sukurta remiantis šv. Mato ir šv. Morkaus evangelijų tekstais, tačiau nesilaikoma griežto tikslumo. Čia Erodui būdingi ne tik Judėjos tetrarcho Erodo Antipo, bet ir Erodo Didžiojo ir net krikščionių persekiotojo Erodo Agripos bruožai.

Arabų kilmės prancūzų rašytojas Aminas Malufas (Amin Maalouf) gimė 1949 m. Libane. Baigęs sociologijos ir ekonomikos studijas, dirbo Beiruto dienraštyje an-Nahar. Prasidėjus karui, emigravo į Prancūziją, tapo rašytoju, Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikų tyrinėtoju. Jo knygos, paženklintos didžio rašytojo talentu, padeda geriau pažinti Rytų kraštų istoriją, religiją, papročius.